Dirbu namuose

Pastaruoju metu prireikė radikaliai keisti biurų ir darbo grupių funkcionavimo būdus. Žinoma dizaino vertintoja Alice Rawsthorn susipažino su namų biurų istorija ir pamėgino pažvelgti į galimą ateitį.

XIX a. pabaigoje Leopoldas Blaschka sukūrė klestintį verslą ėmęsis projektuoti ir gaminti stiklines jūros būtybių ir augalų kopijas. Nusipirkęs didelį namą Drezdene, jis įrengė jį kaip dirbtuvę ir tyrimų laboratoriją. Garbingiausioje vietoje buvo akvariumas, kuriame Leopoldas ir jo sūnus Rudolfas prieš išskrosdami laikė medūzas, jūros šliužus, sraiges ir aštuonkojus. Dirbdami vieni, be padėjėjų, Blaschkos viso pasaulio gamtos istorijos muziejams pardavė tūkstančius be galo kruopščiai pagamintų stiklinių kopijų.

Po Leopoldo mirties 1895 m. Rudolfas tęsė darbą vienas, beveik visą savo laiką praleisdamas dirbtuvėje. Niekas negalėjo į ją patekti be leidimo, o leidimą gaudavo retas. Rudolfas net neišeidavo pavalgyti, patiekalai jam būdavo atnešami ir paduodami pro specialų langelį.

Deja, ne visi dirbantieji namuose turi tokias sąlygas, kokias buvo susikūrę Blaschkos! Milijonai žmonių, kurie per COVID-19 pandemiją namuose įsirengė improvizuotas darbo vietas, nervinasi, kai stringa Zoom vaizdo konferencijos, krūvio nebeatlaiko išmanieji telefonai (o dar dėmesio reikalauja vaikai, kurių nėra kur padėti), ir neišgyvena nieko tokio, kas primintų ramią kontempliaciją, įsigilinus tik į tyrimų šaltinį, tokį kaip išpuoselėtas akvariumas.

Anksčiau darbas namuose priklausė nuo socialinės padėties. Dažniausiai galimybė dirbti namuose buvo ribota: taip dirbo tik turtingi žmonės ir patys neturtingiausieji. Namuose žmonės arba atlikdavo darbą už varganus skatikus, pvz., siuvo sukneles arba skalbė marškinių apykakles, arba dirbo savo pasirinkimu, nes buvo pakankamai turtingi, kad galėtų rinktis. Šis procesas buvo poliarizuotas lyčių vaidmenų požiūriu: moterys daugiausia dirbo beveik neapmokamą darbą, o vyrai buvo plutokratai.

Net tokia daug pasiekusi ir daugybę ryšių turėjusi moteris kaip rašytoja Virginia Woolf 1928 m. tvirtino: „Moteris turi turėti pinigų ir savo kambarį, jeigu nori užsiimti kūryba.“ Deja, rašytojai buvo aišku, jog tik kai kurios jos lyties atstovės gali viltis, kad turės ir tai, ir tai.

Nuo pramoninės revoliucijos iki pat mūsų laikų dauguma žmonių dirba ne namuose, o gamyklose, biuruose, viešuosiuose pastatuose arba erdvėse. Vietos, kuriose dirbame, ir tai, kaip ten dirbame, yra tarpusavyje susiję dalykai.

2011 m. išleistoje knygoje „Biuro kėdžių taksonomija“ JAV pramonės dizaineris Jonathanas Olivaresas rašo, kad pirmieji biurų baldai dažniausiai buvo gaminami pagal reikmes tų, kuriems buvo skirti, pvz., tokia svarbia tapusią biuro kėdę su ratukais 1840 m. Didžiojoje Britanijoje sukūrė gamtininkas Charlesas Darwinas.

Išradėjo protu pasižymėjęs Darwinas medines fotelio kojas pakeitė iš ketaus pagamintomis lovos kojomis, prie kurių buvo pritvirtinti ratukai, kad galėtų važinėti po savo darbo kabinetą ir apžiūrėti mėginius, padėjėjų išdėliotus ant ilgų stalų jo namuose Kento grafystėje.

Olivaresas taip pat aprašo, kaip XX a. darbo vietų dizainas ėmė atspindėti platesnius korporatyvinės kultūros pokyčius – tapo vis labiau standartizuotas ir hierarchiškas. Prancūzų kino kūrėjas Jacquesas Tati 1967 m. sukūrė kino satyrą „Metas žaisti“, kurioje yra tokia scena: antiherojus Hulotas suirzęs klaidžioja tarp niekuo nesiskiriančių kabinų eilių distopiniame šiuolaikiniame biure.

Iki šio amžiaus pradžios jau tapusios prieinamos ryšių technologijos suteikė galimybę kai kuriems iš mūsų pasirinkti vietą, kurioje dirbame. Prancūzai broliai Ronanas ir Erwanas Bouroullecai pradėjo kurti specialiai pritaikytus baldus, kuriuos būtų galima sukonfigūruoti, kad atitiktų besikeičiančias jų kartos – nuomojamų biurų kartos – darbuotojų poreikius, nes dirbama ir gyvenama dažnai ten pat, bendrose atvirose erdvėse.

2002 m. kurdami baldų sistemą Joyn, skirtą dizaino įmonei Vitra, Bouroullecai tuos pačius principus pritaikė išorės darbo vietoms ir sukūrė modulinę stalų sistemą, kurios stalai buvo su plokšte priekyje, kad susiformuotų privatesnė erdvė individualiems darbuotojams, o plokštę nuėmus tiktų susirinkimams. Po dvejų metų jie sukūrė Joyn Hut – mobilios uždaresnės darbo vietos sistemą, suteikusią galimybę sujungti mažesnius laikinus biurus į didesnį.

Nuo to laiko tie patys principai taikomi formuojant mūsų darbo aplinką, be kita ko, dar ir todėl, kad tai lemia komercinės priežastys: auganti nuomos kaina verčia verslo įmones taupyti ir skatinti darbuotojus dirbti namuose. Dabartinėje situacijoje dauguma dirbančiųjų namuose taip pat improvizuoja darbo vietos susikūrimo požiūriu, kaip tai darė Blaschkos ir Darwinas, nors tikrai nedaugelis yra tokie drąsūs kaip ispanas baldų dizaineris Fernando Abellanasas, kuris, negalėdamas išsinuomoti studijos Valensijoje, susikonstravo pakabinamąją darbo vietą su stalu, kėde ir lentynomis po betoniniu kelio tiltu.

Kokį poveikį padarys priverstinis darbas namuose COVID-19 pandemijos laikotarpiu? Galima tikėtis, kad po pandemijos daugelis žmonių nuspręs ir toliau dirbti namuose. Neseniai „The Guardian“ pasirodė straipsnis su antrašte „Darbas iš namų tapo įprastas. Kas benorės grįžti į biurą?“. Ir kodėl gi reikėtų grįžti? Tie, kas jau seniai pamėgę darbą namuose (panašiai kaip aš), negali atsidžiaugti. Galima susikaupus dirbti ir niekas netrukdo. Galima peržiūrėti ir pakeisti savo tvarkaraštį, jeigu tik reikia. Bet kada galima užkąsti. Nereikia ieškoti, su kuo būtų galima važinėti vienu automobiliu į darbą, ir laikytis nustatytos biuro tvarkos. Galima įsijungti ir pažiūrėti serialą „Viršūnėje“ nors ir vidurdienį. Ir taip toliau.

Bet aš kalbu apie tuos, kurie patys pasirinko darbą namuose ir pavertė juos biuru, studija ar bent įsigijo darbo stalą pagal poreikius. Yra didžiulis skirtumas tarp prisitaikymo pasirinkus naują darbo būdą ir netikėtai atsiradusios būtinybės dirbti kitaip. Ne kiekvienas dabar dirbantis namuose toks išradingas, kad atslūgus pandemijos bangai išnirtų su parašyta knyga, užbaigtu moksliniu tyrimu ar patobulėjęs.

Kai kas tai prisimins kaip laiką, kai išgyveno neviltį, nes žlugo santykiai, ištiko finansinė krizė arba jie dėl COVID-19 neteko artimųjų. Vis dėlto net ir tuos, kuriems neliks tokių slogių prisiminimų, patirta kolektyvinė trauma gali paskatinti rinktis radikalius sprendimus, susijusius su savo gyvenimu ir darbu ateityje.

Kai kuriems žmonėms norėsis saugumo, o saugumas jiems asocijuosis su įprastomis galimybėmis, darbu įprastoje darbovietėje. Kitus trauks iš pažiūros rizikingesnės galimybės, suteikiančios didesnę nepriklausomybę ir asmeninę laisvę, galbūt dėl ​​to, kad jie jaučiasi labiau įgalėję ir tapę dar stipresni dėl atrastų vidinių galių arba pavyzdžio, kurį jiems rodė kiti krizės metu.

Tretiems teks toliau dirbti namuose, nes finansiškai suvaržyti darbdaviai bus priversti tokiu būdu taupyti. Darbdaviai susidurs su kitu iššūkiu: turės naudoti skaitmenines priemones, kad išlaikytų kolektyvą, bendrą darbo tikslą, darbuotojai spontaniškai generuotų naujas idėjas ir tai, kas yra gero įprastoje darbovietėje, nebūtų prarasta aplinkybėmis, kai darbuotojai išblaškyti.

Kad ir kokios būtų COVID-19 krizės pasekmės, kad ir kada ji baigtųsi, mūsų darbo būdai, kaip ir daugelis kitų mūsų gyvenimo aspektų, niekada nebebus tokie pat.